šūddančiai

šū́ddančiai sm. pl. (1) vlg. 1. Jnš, Škn liaukų pabrinkimas pagurklyje: Sunkiai ans šū́ddančiais sirgo Žg. Pelenus karštus į šlapią pančeką įpylę deda prie šūddančių ir skaudamo kaklo LMD(Sln). 2. pūlinių sukeliamas dantų skausmas: Šū́ddančiai, liuob sakys, pakilo DūnŽ.